Juk jeigu vizualizuosi visokias savo svajones, bet neatliksi jokių veiksmų tai svajonės ir liks vizijomis. Patėvis sako, kam reikia mokytis, jei po to nedirbi pagal specialybę? Nuplaukite kieno nors automobilį.
Nuoroda nukopijuota aA Nusprendžiau jums parašyti, nes noriu, kad padėtumėte suprasti, ką aš darau ne taip savo gyvenime. Net nežinau nuo ko pradėti rašyti, nes turiu daug problemų… © Shutterstock nuotr. Gal pirmiausiai papasakosiu apie save. Esu 24 metų mergina iš mažo miestelio. Šiuo metu gyvenu kaime kartu su mama, patėviu, sese bei jos sužadėtiniu.
Mane kakina problemos, kurios tikriausiai yra atėjusios iš vaikystės. Mus tėvai augino griežtai ir neleisdavo niekur eiti iš namų, o ir man su sese nebuvo tam poreikio, nes buvome geriausios draugės ir susigalvodavome įvairiausios veiklos.
Desktop menu bottom
Aišku buvo ir malonių akimirkų mano gyvenime, tačiau, dabar prisimenu tik neigiamas ir manau, kad tai ėmė mane slėgti. Nuo pat vaikystės aš sisiojau į lovą. Man nėra lengva apie tai kalbėti ir šiuo metu jums rašydama verkiu. Tai tęsiasi net po pilnametystės ir iki šių dienų, nors dabar rečiau. Galvojau, kad su manimi dėl to ir nebendrauja. Mane taip vadindavo sesė ir juokdavosi iš manęs, sakydavo, kad aš tyčia sisioju į lovą, nes tingiu naktį keltis ir nueiti į tualetą.
Pakeiskite savo gyvenimą 5 žingsniais
Tiesa, kartais iš tikrųjų jusdavau, kad sisioju, bet tada lyg ir sapnuodavau, jog esu tualete. Neatsimenu, ar močiutė buvo kažką sakiusi, ar aš pati susigalvojau, bet bijojau, kad kas bus, kai aš turėsiu vyrą — aš juk jį bemiegant apsisiosiu!
Būčiau mirusi iš gėdos. Gal todėl bijau kokių nors rimtesnių santykių? Susiję straipsniai Buvau tikras sadistas, maniakas, narkomanas ir padugnė Man sekėsi lietuvių kalba ir labai mėgau skaityti, vaikiškas knygutes mokėjau atmintinai, tačiau man nesisekė matematika, todėl norėjo palikti antriems metams, bet buvo įrodyta, kad aš galiu toliau mokytis.
Po to turėjau eiti pas psichologę.
Atsimenu, kad man tenai labai patikdavo kalbėtis ir piešti. Aš buvau įpratusi pasisakyti tėvams, kas gero ar blogo nutikdavo per dieną. Todėl jiems pasakodavau viską, kas nutikdavo mokykloje ar pas psichologę. Tuo metu mano tėvai vertėsi nelegalia veikla virė naminukę ir aš apie tai papasakojau psichologei. Žinoma, netyčia.
Galbūt psichologė tiesiog pasidomėjo, kuo užsiima mavo tėvai? Tėvai, bijodami, kad ko nors daugiau nepapasakočiau, nusprendė manęs pas psichologę nebevesti. Turbūt todėl ir bijau dabar kreiptis pagalbos į panašius specialistus? Mokykloje dažnai mane apstodavo klasės draugai, o apsiginti bijojau, nes jie buvo didesni už mane ir maniau, kad bet kada galiu būti pasipuošusi veidą mėlyne.
Visada tėvams pasisakydavau parėjusi iš Gali mieliu priartinti nari, kas ten nutiko.
Gal su manimi nebendravo, nes buvau skundikė? Skundikų juk niekas nemėgsta. Manęs nekviesdavo į gimtadienius ir aš visada savo gimtadienius švęsdavau tik su šeima.
Tiesa, vienąkart mane pakvietė į gimtadienį, bet tuo metu sirgau gripu, todėl tėvai neišleido, o ir pati kažkaip nenorėjau eiti. Visada troškau gimtadienio su daug mano amžiaus svečių, bet turbūt tėvai tokio nekėlė, nes tam reikia daug vaišių, o joms reikia pinigų.
Kartais jausdavausi neverta gimtadienio šventės, nes nepadėdavau tėvams darbuotis ūkyje arba nepilnai padėdavau.
Pakeisti atmosferą
Nors per šventes dovanų su sese gaudavome tokių pačių, jaučiau, kad tėvai sesę myli labiau, nes ji labiau padėdavo ūkio darbuose ir buityje, o taip pat dažnai tardami mano vardą pasakydavo sesės vardą. Tai ir dabar kartais nutinka. Vaikystėje, kai reikėdavo ravėti daržą, ar ką nors kitą dirbti, aš vis mamos ko nors klausinėdavau, buvau labai žingeidi, nes maniau, kad mano mama viską žino ir viską moka, o aš tada ją tiesiog nervuodavau ir ji mane išvarydavo atgal namo.
Ravint niekaip nerasdavau patogios pozos atsisėsti, tai gal dar ir dėl to mama mane išvarydavo namo?
Taip pat labai bijojau karvių, todėl nenorėjau išmokti jų melžti. Vienąkart mama man buvo pasakiusi, kad aš turėjau gimti kitoje šeimoje ir gyventi mieste.
Man niekada nepatiko gyventi kaime. Gal todėl, kad gyvenome šiek tiek atokiau nuo gyvenvietės, o gal todėl, kad nuo pat mažens buvau savanaudė? Man nepatiko sunkūs fiziniai darbai, todėl ir dabar noriu susirasti nesunkų, širdžiai mielą darbą.
Man nesvarbu kiek uždirbsiu, svarbu, kad turėčiau kokį nors užsiėmimą ir nereikėtų sėdėti namuose, nes tai jau tikrai nusibodo.
Netgi dabar bijau žmonių, kurie kelia prieš mane balsą, negi jie negali ramiu tonu pasakyti?
Štai kaip grąžinti jį, jei jis elgiasi šaltas, tolimas ar visiškai pasitraukia.
Aš dažniausiai norėdavau išsiaiškinti liepiamo atlikti darbo prasmę ir tikslią jo eigą, o ne eiti ir iš karto dirbti. Ka reikia daryti kazka priartinti ir tėtis vaikystėje neskyrė pakankamai dėmesio, Ka reikia daryti kazka priartinti kartais visi kartu žaisdavome, aš jo kažkaip bijojau, jis dažniausiai būdavo savo garaže ir nežinia ką ten veikdavo. Man tuo metu tai buvo neįdomu. Taip pat labai mėgstu šnekėti nors ir artimieji sako, kad nusišneku, o ir dainuoti mėgstu, nors jie sako, kad nusidainuoju.
Vaikystėje labiausiai norėjau tapti balerina arba dainininke, bet tėvai neturėjo pakankamai pinigų mūsų leisti į būrelius.
50 atsitiktinių būdų parodyti gerumą
Gal iš tikrųjų aš esu per daug išlepinta, nes iki šiol laukiu, kol mama atneš valgyti man prie stalo? Kartais mama mane erzina, nes neleidžia man pačiai ko nors išmokti. Ji neturi tam kantrybės, nes greičiau ji pati viską padarys.
Aš manau, kad virtuvėje vaikystėje jai nepadėjau todėl, kad bijojau jai trukdyti arba nenorėjau erzinti, nes praktiškai ji viena viskuo rūpinosi. Iki šiol mama man sako, kad turėčiau būti sesei pavyzdys, nes ji jaunesnė pagal ūgį — aukštesnėbet aš nežinau kaip juo būti. Šiuo metu ji man yra pavyzdys. Ji tvarko namus, ruošia valgyti, pjauna žolę ir atlieka kitus buities darbus.
Cake \u0026 Content - The new Canon EOS M50 Mark II
Aš irgi tvarkausi, bet ne kiekvieną dieną, kaip ji, kartais paruošiu ką nors Ka reikia daryti kazka priartinti, o žolės nepjaunu, anksčiau tik laikydavau laidą pjaunant. Kažkaip man atitenka tik lengviausi darbai ir nežinau ar Ka reikia daryti kazka priartinti esu jų nusipelniusi. Mama dažnai sako, kad sesė gyvenime nepražus, o su manimi nežino, ką reikės daryti. Aš jai ušsiminiau, kas būtų, jei aš gyvenčiau atskirai, bet ji pasakė, kad to niekada nebus.
Šią vasarą rinkome ir pardavinėjome mėlynes bei kažkiek užsidirbome. Gaila, kad susipykus su mama važiavome atskirai. Taip pat prieš mėlynių verslą susiradau pirmą darbą — skyniau braškes kartu su sese.
O dar mama priekaištauja, kad mes nieko nedirbame. Žinoma tokį darbą dirba tik nepilnametės mergaitės, bet nieko nepadarysi, kad aš taip vėlai subrendau ir vėliau bent šiek tiek įgavau proto. Visada pavydėdavau klasiokams, kad jie per vasaras užsidirba pinigų, bet aš nenorėjau dirbti bet kokio darbo.
Sesei gerai — ji ir gatves šluodavo, ir valytoja dirbo. Aš anksčiau su mama padėdavome jai valytis, nes sesė dirbo pas tetos sugyventinį. Taip pat tam neturiu pinigų, o mama Ka reikia daryti kazka priartinti, nes jai jų labiau reikia namo remontui.
Kaip emociškai priartinti vyrą prie savęs | Šeima Ir Namai
Man taip pat mokykloje būdavo skaudu, kad tėvai neidavo į tėvų susirinkimus, nes jiems gyvuliai būdavo svarbiau ir sakydavo, jei nesi nieko prisidirbusi, tai kam ten eiti. Jie ateidavo paprastą dieną, bet vis tiek retai. Nors niekada nemačiau, ar kitų klasiokų tėvai eidavo į susirinkimus, bet galvojau, kad jiems labiau rūpi jų vaikai.
Už praleistus susirinkimus man buvo skaudžiausia tai, kad mamos nebuvo per mano vidurinės mokyklos šventę bei kitas diplomų teikimo šventes, nes tuo metu ji buvo užsienyje arba ėjo į darbą. Pavydėjau klasiokams, kad jie turi tokį didelį būrį giminaičių ir gali kartu su jais nusifotografuoti, įamžinti tą akimirką.
Absoliučiai daug kam daug ko pavydžiu, bet niekam nieko blogo nelinkiu, tiesiog galvoju, kodėl aš neturiu to ką jie turi? Mama sakė, kad jos tėvai per jos diplomų teikimo šventę irgi jos neatėjo pasveikinti ir ji to per daug nesureikšmina, kad ir man reikėtų taip daryti.
Šiuo metu kartu su mama mokausi kirpėjos specialybės savo miesto profesinėje mokykloje, tai turėsime galimybę viena kitą pasveikinti, tik nežinau, ar ji toliau mokysis, nes grupiokėms prieš vasaros atostogas pasipasakojau, kaip jaučiuosi.
5 nemalonios gyvenimo tiesos, kurių nenorėsite pripažinti - DELFI Moterys
Mama ant manęs truputį supyko ir pasakė svarstanti nutraukti mokslus. Kadangi aš esu labai jautri, kam nors pasakius netinkamą žodį pradedu verkti, tai vėl pasakiau apie tai grupiokėms ir jos patarė, kaip galėčiau jos atsiprašyti. Nupirkau gėlę ir šokolado plytelę ir netikėtai jos atsiprašiau. Kažkaip pastebėjau, kad mokykloje, kai būdavau be mamos aš su grupiokėmis labiau bendraudavau, o su mama dažniausiai tylėdavau.
Gal aš bijau savo mamos? Dabar net tiek nebesijaudinu, ar ji eis į mokyklą ar ne, nes svarbiausia, kad aš eisiu. Mamai ši specialybė labiau patinka, o man iš čia patinka tik daryti šukuosenas, bet iš to manau neįmanoma pragyventi. O ir patėvis sako, kad šukuosenų darymui reikia dar mokėti kirpti, tačiau yra tokių šukuosenų, kur kirpimo nereikia. Taip pat esu baigusi dvi specialybes toje pačioje profesinėje mokykloje, kurios man nelabai patiko, bet mokiausi vien tam, kad būčiau kažką baigusi ir praplėsčiau savo akiratį.
Labiau patiko gyventi bendrabutyje, nei mokytis, nes susiradau naujų draugų, bet ne tokių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti. Ten šiek tiek Ka reikia daryti kazka priartinti ruošti valgį, buvau taupesnė, nes gyvenau tik iš pašalpos mama duodavo pinigų tik tada, kai paprašydavau ir tai murmėdamaėmiau labiau tvarkytis, nes turėjau tokią nevalyvą kambariokę, su kuria niekas nenorėjo gyventi, be to absoliučiai nemėgau skolintis, nors pati pinigų visiems skolinau, nes taip norėjau parodyti draugiškumą, visus vaišinau savo valgiais, nes netikėjau, kad gerai ir skaniai gaminu.
Dažniausiai ir tada niekur neišeidavau iš savo kambario, bet daug kas pas mane ateidavo, nes mano kambarys buvo pats didžiausias ir šilčiausias. Nors atrodo mokytis labai nesistengiau, bet gavau abu diplomus.
Nuorodos kopijavimas
Patėvis sako, kam reikia mokytis, jei po to nedirbi pagal specialybę? Aš galvoju, kad dar nesu atradusi savo gyvenimo kelio. Nesu dirbusi rimto darbo, nes metai po metų vis kur nors stojau mokytis, kad gaučiau pašalpą, jog neturiu tėvo.
LinkedIn0 Dėmesio! Jei pritaikysi tai ką perskaitysi šiame straipsnyje, Tavo gyvenimas gali labai stipriai pasikeisti. Į gerąją pusę. Gerai, gana kelti nepamatuojamus lūkesčius. Tiesiog papasakosiu apie metodiką, kurios dėka galima gyventi harmoningiau.
Tėtis mirė nuo Parkinsono ligos, kai man buvo 16 metų. Kažkaip susitaikiau su šia netektimi, nes jis labiau sutarė su mano metais su puse jaunesne seserimi.
Mamai tada buvo tikrai labai sunku mumis visais rūpintis ir išlaikyti, tuo labiau, kad mes gyvenome pas tėčio mamą.