Ją tiksliausiai išreikštų šie Vinco Kudirkos žodžiai: Mus iš tėviskės tremia, kalėjiman ima, O jūs? Kada jis pradeda gyventi? Gal ir gali, bet ar taip elgtis yra sąžininga?
Mano troškimas yra matyti, arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkią ir juodą skriaudžiamos našlaitės dalią, tikėtis, kad jai bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.
Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis iki Genitu dydziai naujagimiams išlaisvinamosios kovos veikia slaptai. Dėl šios priežasties vienas iš svarbiausių reikalavimų, privalomų kiekvienam partizanui, yra išsaugoti paslaptį. Taigi kiekvieno partizano indėlis Lietuvos laisvinimo kovon, jo išgyvenimai partizanavimo laikotarpiu yra atskira paslaptinga istorija.
Tie paslaptingos istorijos lapai, kuriuose surašyti kiekvieno partizano nuveikti darbai, jo nueitas nepaprastai sunkus kovos dėl laisvės kelias ir legaliai gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami ir neįtikimi išgyvenimai, bemaž be išimties galiausiai užantspauduojami to paties partizano krauju bei gyvybe ir nusinešami amžinybėn, iš kurios jau nebeįmanoma jų sugrąžinti ir perskaityti.
Todėl aš ir nusprendžiau bent labai glaustai užrašyti tai, ką patyriau. Manau, kad tie, kurie ateityje domėsis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio istorija, mano prisiminimuose ras konkrečios medžiagos apie visą Dainavos apygardą, iš dalies apie Tauro apygardą ir — tam tikru laikotarpiu — Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu visą LLKS.
Tremtiniams ir visiems žuvusiems atminti atminti atminti
Atsižvelgdamas į tai, kad visų įvykių aprašymas šiuo metu gali pakenkti kai kurių dar legaliai gyvenančių, suimtų, kalinamų ar ištremtų šeimų narių saugumui, apsiriboju tik tuo, kas, mano manymu, niekam nesukels grėsmės, ir turiu vilties, kad, jeigu Dievo bus skirta sulaukti nepriklausomos Lietuvos gyvenimo, galėsiu nuodugniau ir neskubėdamas rūpestingai aprašyti visa tai, ką apie LLKS žinau.
Papildoma medžiaga mano aprašymuose galėtų būti partizanų vadovybių dokumentiniai raštai, esantys penkiuose archyvuose, mano užkastuose įvairiose Dzūkijos krašto vietovėse, žinomose patikimiems gyventojams, kuriems aiškiai nurodyta, kur juos perduoti Lietuvai sulaukus nepriklausomybės. Kaip dokumentinė medžiaga galėtų praversti ir du fotoalbumai su paaiškinimais, kuriuose yra Pietų ir Vakarų Lietuvos sričių partizanų nuotraukų, kurias man pavyko surinkti, kai keliavau po tas sritis.
Kartu noriu Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu, kad mano aprašomi įvykiai yra tikri ir be pagražinimų ar perdėjimų. Tiesa, ne visų partizanų slapyvardžius miniu, nes juos, kaip ir kai kurių įvykių datas, atsimenu tik apytikriai. Jau praslinko penkeri darbo metai.
Gauk nemokamą RINKŲ savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:
Alytaus mokytojų seminarijoje mokytojavau trečius metus. Dienos, savaitės ir mėnesiai bėgo nepaprastai greit. Visa nelaimė, kad tai buvo antros bolševikinės okupacijos metas. Gyvenau Alytaus kurortiniame rajone — Vaižganto gatvėje. Kiekvieną dieną, Basanavičiaus prospektu einant į darbą ir grįžtant namo, žvilgsnis užkliūdavo Valstybes pletros itaisai viela aptvertų didžiulių rūsių prie Katiliaus namokuriuose buvo kalinami lietuviai.
Visose miesto gatvėse didesni privačių namų rūsiai taip pat buvo paversti kalėjimais. Maisto kaliniams perdavimo dienomis prie rūsių nutįsdavo moterų ir senių eilės: iš to galėjai spręsti, kiek maždaug kalinių ten sugrūsta. Naktimis vykdavo tardymai, naktimis kalinius kažkur išgabendavo. Dienomis ir naktimis kaimuose šėlo MVD Vidaus reikalų ministerijos būriai.
Daug kartų mačiau, kaip MVD būrio ir istrebitelių apsupti, vielomis už nugaros surištom rankom vyrai gatve Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu varomi prie rūsių. Ne kartą MVD ar MGB Valstybės saugumo ministerijos pareigūno sadistiškas žvilgsnis aiškiai duodavo man suprasti, kad, eidamas gatve, per daug žvalgausi rūsių pusėn. Tik po ilgo aiškinimosi ir gretimame name gyvenusio seminarijos mokytojo Felikso Ivanausko vėliau jis buvo išvežtas prie Uralo patvirtinimo, kad aš būtinai šia gatve turiu vaikščioti į darbą, buvau išleistas.
Kurortiniame rajone gyventojai neretai buvo evakuojami iš butų, o juose apsistodavo MVD daliniai. Per tas savaites aš juos pažinau iš arčiau. Tai jie vadovavo Klepočių ir Pieriškių apylinkių sodybų deginimui, niekuo nekaltų gyventojų šaudymui.
Šitai ir daugybė panašių įvykių mane nepaprastai paveikė. Pradėjau plačiau dairytis aplink, savo akimis pamačiau, ko siekia pavergėjas.
Pirmos bolševikinės okupacijos metu tarnavau kariuomenėje nuo liepos iki spalioo vėliau mokytojavau Leipalingio valsčiaus užkampyje, todėl ne tiek daug susidūriau akis į akį su komunizmu. Tačiau jau ir tuomet suvokiau, kad tai didžiulė nelaimė mūsų Tėvynei, ir išsilaisvinimo iš bolševikinės okupacijos dienomis vadovavau Mano nario dydis 12 laikrodis būriui Druskininkų apylinkėse ir miestelyje.
Dabar, kai tiesiogiai patyriau, ką okupantas daro miestuose ir kaimuose, kai pamačiau nekaltų lietuvių kraują ir kančias, tapau mirtinu komunizmo priešu ir priešu visų tų, kurie, kad ir gavę puikią pamoką pirmos bolševikinės okupacijos metu, vėl perėjo į tautos išgamų eiles.
Okupantui ne taip puikiai sekėsi, kaip buvo skelbiama susirinkimuose ir mitinguose.
Ar naudositės Žaliuoju pasu keliaudami į užsienio šalis?
Gaivališkai kilęs lietuvių priešinimasis rodė, kad lietuvių tauta neis klusniai kaip avelė varoma į pražūtį. Atsitiko taip, kad vieną rytą, eidamas į Mokytojų seminariją, pamačiau būrelį seminaristų, kurie skaitė kažkokį lapelį, prilipintą ant prie pat šaligatvio buvusios aukštos lentinės tvoros.
Stabtelėjęs ir aš perskaičiau tą lapelį. Tai buvo rotatoriumi spausdintas atsišaukimas, kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasiduoti priespaudai ir kovoti su okupantais. Parašas — Lietuvos partizanai. Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad už mūsų, persirengęs civiliniais drabužiais, stovi MGB viršininko pavaduotojas Kerberis. Jis prasibrovęs nuplėšė lapelį. Mes, išnaudodami akimirką, nuskubėjome į seminarijos patalpas. Visą dieną gyvenau giliu įspūdžiu, kurį man padarė atsišaukimo turinys.
Tai turėjo reikšmės mano tolesniam apsisprendimui — aš nutariau nelikti pasyviu stebėtoju to, kas vyksta. MGB manęs vis dar nepersekiojo.
Vokiečių okupacijos metais politiniame gyvenime nedalyvavau, tad ir prikišti nelabai buvo ką. Kad pirmos bolševikinės okupacijos nusikratymo dienomis partizanavau, kad esu baigęs Karo mokyklą, MGB nežinojo.
Anketoje savo karo tarnybą pavaizdavau kaip tarnavimą pulkuose eiliniu. Seminarijos auklėtiniai žinojo visą tiesą, tačiau niekas to priešui neišdavė. Kadangi nebuvo kam, dabar man teko seminarijoje dėstyti ir karinį parengimą vėliau dar ir Amatų mokykloje.
Taip buvo ir man. Po kiek laiko radau galimybę susitikti su partizanų grupele, kuri veikė Ūdrijos apylinkėse. Pirmasis susitikimas įvyko 8 km už Alytaus miesto, pas ūkininką X. Į susitikimą su partizanais nuėjau su seminarijos mokytoju Antanu Kulikausku, kuriuo jau tuomet visiškai pasitikėjau.
Už mus partizanams laidavo tas ūkininkas X. Susitikime dalyvavo penki partizanai, kurių vyresnysis buvo Šturmas Vaclovas Petraška. Partizanų veiklos tikslas mums ir taip buvo aiškus, o apie pačią organizaciją ir veiksmus teirautis dar negalėjome. Ilgai galvoti nebuvo kada, mudu pareiškėme pageidavimą stoti į partizanų gretas. Susitarėme, kad kitas susitikimas įvyks po kelių savaičių, t. Iki tos datos turėjome susitvarkyti savo asmeninius reikalus ir būsimo susitikimo metu galutinai pasitraukti iš legalaus gyvenimo.
Nuvykau kartą į Nemunaičio apylinkes. Ten susitikau su vienu Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu giminaičiu — Jonu Bielevičiumi, kuris tuo metu jau buvo partizanas. Jis turėjo šeimą, buvo gerokai vyresnis už mane. Jonas papasakojo apie Nemunaičio apylinkės partizanų būrį, kuris Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu metu patyrė didelių nuostolių ir yra išblaškytas.
Skundėsi, kad būryje stinga intelektualinių pajėgų. Jo kalba buvo paprasta, bet labai prasminga. Ją tiksliausiai išreikštų šie Vinco Kudirkos žodžiai: Mus iš tėviskės tremia, kalėjiman ima, O jūs?
Kad Lietuvos kaimas galutinai neišsivaikščiotų – Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą, Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą, Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit. Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit! Ar galėjo tokios mintys manęs nepaveikti?!! Juk tai buvo tikri tiesos žodžiai!
JUBILIATO ŽODIS: Gyvenimas prieš gimimą
Antrą kartą išblaškyto Nemunaičio būrio partizanus sutikau jau Vabalių miškuose. Jų Jei nepatenkinote zmogaus nario dydziu trylika, visi gerai ginkluoti. Kalbėjausi su jais kokią valandą. Visų veiduose mačiau nepaprastą ryžtą ir didžiulę Tėvynės meilę. Jie man buvo tokie artimi. Juk mes visi — dzūkai. Grįžęs į seminariją, paaiškinau Kulikauskui, kad aš apsisprendžiau partizanauti Dzūkijoje. Prisidėjo ir jis. Ėnėme ruoštis. Nutarėme patys apsirūpinti ginklais ir šaudmenimis.
Į talką pasikvietėme patikimą vyrą — Alytaus pradinės mokyklos mokytoją Albertą Perminą. Vienas seminaristas padovanojo man tris šautuvus ir padėjo pargabenti juos į miestą.
Sužinojau, kad netolimame kaime yra paslėptas kulkosvaidis, šaudmenų ir radijo siųstuvas. Vieną šeštadienio vakarą jau keturiese nužygiavome į tą kaimą, o naktį su visa brangia našta pro miesto pirtį ir Kar.
Juozapavičiaus tiltą pasiekėme mano butą, kuriame viską paslėpėme. Tai ir buvo pirmasis mano nakties žygis.
„Swedbank“ Lietuvoje grynasis pelnas mažėjo 30%, pučiasi indėlių portfelis - Verslo žinios
Albertui Perminui ir minimam seminaristui norom nenorom teko paaiškinti, kam mums tie ginklai. Perminas taip pat pareiškė norą stoti į partizanų gretas. Jo tėvas buvo darbininkas, kurį vokiečiai nušovė. Drauge su tėvu ir Albertas buvo išvestas sušaudyti, bet per stebuklą išliko gyvas. Perminas buvo idealistas, mes supratome jo norą, nusprendėme imti jį drauge.
Seminaristas turėjo mus ir ginklus baidare perkelti per Nemuną balandžio osios naktį. Gaidys apdergė Leninui plikę. Kitą dieną apie tai jau žinojo MGB organai. Išsikvietė mane, Kulikauską ir seminarijos inspektorę Sarkienę.
Pareikalavo smulkios autobiografijos.
